Paryčių elektronika

šiandien klausau – Kryptic minds, dnb

Niekad nebuvau mėgėja visokių liquidų ar panašiai. Elektronika man dažniausiai geriau sunkesnė ir/ar niūresnė, jei taip staigiai reiktų atsakyt. Vis dėl to, kaip minėjau įraše apie FiDi, DJ’aujant chillo zonoje reikėjo leisti kažką ramaus (kas reiškia kad Current Value ar Counterstrike tikrai nebus). Nenorėjau leisti vien seno dubstepo, todėl nusprendžiau pasieškoti ir kokio mažiau intensyvaus DnB.

Rast tai radau bet dar prie to pačio radau ir šio to kas man iš stiliaus pusės buvo nauja. In case kažkam irgi tai būtų įdomu, pasidalinsiu: Triad – Repulse, Kromestar – In 2 Minds. Visa esmė ir dalykas yra tame kad čia praktiškai nėra kažkokių labai ryškių syntikų ar vokalo, “taškančio” beat’o, bet yra labai žemas ir ištisai einantis minimalios melodijos bassline’as nuo kurio ir atsiranda visas gylis, masė, apjungtumas ir niūrumas (priešingai nuo pvz. Kryptic Minds – Make You Sleep kur yra aiškus vokalas ir kažkoks pianinas ar kas ten ir labai žemi dažniai “neatlieka pagrindinio vaidmens”, nors gabalas ir panašios nuotaikos). Man bent tas labai jaučiasi kai tas bassline staiga atsiranda pragrojus tokiam “apie nieką” intro.

Parodyčiau daugiau pavyzdžių, bet bėda kad net nežinau pagal ką jų ieškoti. Jei žinot, pasidalinkit. Kad nebūtų taip tuščia, įdedu Kryptic Minds – Can’t Sleep (kuris irgi turi TĄ bassline’ą bet kad ir labai esminį vokalą).

Tai va, šiandienai tiek, grįžtu prie darbo. Ir turbūt jau reikia pradėt mąstyti apie už savaitės būsiantį mechanikos egzą.

Nice work you did, you gonna go far, kid

W buvo visai neblogas vaikas. Tiksliau, nebuvo nei geras, nei blogas, jis buvo toks kaip ir kiti jo bendraamžiai. Gyveno netoli Tuskulėnų dvaro stotelės ir ėjo jau vienuoliktus metus.

Ta diena nusimatė gana prasta – du etatus dirbanti motina pasiėmė dieną atostogų ir sėdėjo namie, o tai reiškė, kad diena prie WoW atšaukta (mat jo motina mokėjo kažkaip užblokuoti kompiuterį). Kadangi W nebuvo kažkoks no-liferis, porą valandų prasikeikęs ir surūkęs beveik visą pakelį partnerio sugalvojo tą dieną nueiti į mokyklą. Jau buvo užmiršęs kaip ta įstaiga jį užknisa. Pirmoji pamoka buvo matematika ir vien nuo įtempto mąstymo rašant tą žodį į languotą dvilapį galva plyšo. Trupmenos? Procentai? Stačiakampis gretasienis? Apie ką mes čia? Ką aš čia veikiu? Kas aš?.. Tą kartą W prisiekė sau daugiau NIEKADA GYVENIME nebeeisiąs į šitą smegenų malyklą (W mintimis tariant: šūdą – aut.past.) ir, kam dar neaišku, į kitas pamokas irgi nėjo.

Po ilgiausių 45 minučių W gyvenime jis su draugeliais (a.k.a. chebrantais) Q ir Z, pakeliui miškelyje, kuriame gyvena  didieji geniai, voverės ir bomžai, suuostę tą didesnę tūbelę momento (akcija buvo), pajudėjo į Vilniaus centrą. O taaaaaaaaaaip, gyvenimas kietas! Troleibusas atvažiavo pustuštis. Trijulė kietai išsidėstė jo gale ir, kad kelias iki Kudirkos aikštės stotelės neprailgtų, padarė Q telefone esančios muzikos perklausą. Trancas jėga; gaila jų neįleido į Sensation White, nes girti atėjo. Kvaili apsauginiai. O, štai ir Kudirkos aikštė. Centro chebrantai jau susirinkę. Ot šūdas, parūkyt tai niekas ir neturi.

Iš tikrųjų jie net neketino trintis centre, ten per daug mentų ir per mažai taškų kur pardavėjai patikėtų kad jiems 18, tiesiog tų chebrantų mokykla ten buvo, o jie dviem metais vyresni ir kietesni. Visas pasipildęs gang’as to paties numerio troleibusu važiavo į Žirmūnus. Tiksliau, pabažiavo dvi stoteles ir toliau ėjo pėsčiom, nes kontrolė išvarė už važiavimą be bilieto. Bet ir tai išėjo į gerą – tas vyresnis chebrantas, kur vaikų namuose gyvena, turėjo petardų kurias visi eidami palei Nerį ir ištaškė. Va, jau ir priėjo tą miškelį kur ryte W, Q ir Z kaifavosi, sulamdyta tūbelė ir susiklijavę maišai tebegulėjo nuo to kai buvo ten numesti. Paėję kokį 100 metrų (beeinant Z nauju baltu abibas batu įmynė į šūdą, labai susinervino) pasiekė kelionės tikslą – vieną tų duobių su palinkusiu medžiu prie upės. Iš padangos, kurią kažkas praeitą savaitę čia atitempė, ištraukė tuščias skarbonkes ir paleido į Nerį (nesinori vis tik šiukšlyne sėdėt) ir sudėjo vietiniam Žirmūnų kioske nusipirktas naujas, pilnas.

Tai va, o kas buvo toliau nei W, nei Q, nei Z neprisimena. Chebrantai iš centro papasakoti negalėjo, nes tvarkė kažkokius reikalus Kalvarijų gatvėj. Bet, iš to ką radau tose duobėse šiandien per “Darom”, spėju, kad tiesiog eilinis kietų bičų vakaras duobėje.

Mano pirmoji Fiziko Diena

šiandien klausau – placebo

…buvo vakar. Ruoštasi buvo daug, ilgai ir nuoširdžiai (kaip asmeniškai man sekasi tą daryti kartas nuo karto užsimindavau, o gal ir ne). Rezultatas, kaip visi ir žinojom nuo pradžių, buvo puikus. Na, kam buvo įdomu patys matėt, nėra reikalo čia atpasakoti (tik reikia intro).

Kadangi turiu darbą ir dar stengiuosi gerai mokytis, kuo labiau artėjo FiDi, tuo mažiau liko laiko miegui ir dykinėjimui (nors spėju ir tiems kurie pirmais dviem dalykais neužsiima miego ir dykinėjimo stipriai sumažėjo). Kažkaip įsivaizdavau, kad po jos bus atsipalaidavimas, bet dabar trūksta kažko (pvz. po dviejų valandų refreshinus emailą nebebūna 6 naujų iš FiDi konferencijos su prašymu atnešti didelių kibirų, padaryti nuotrauką, ateiti į rūsį filmuotis ir kokiu nors random linku ar panašiai). Bet žodžiu, kitais metais vėl bus,  o tai yra gerai.

Po vakar jaučiuosi taip lyg būčiau praleidus savaitę atostogų. Net keista buvo kai šiandien suvokiau, kad rytoj 9h į matematiką. O ir tas kolis antradienį atrodo kažkoks nutolęs… (bet rytoj vakare turbūt priartės).

5dienio naktį praleidau Blitzkriege kuris tikėjausi kad bus geresnis, pamiegojus kelias h antradienį lėkiau į dieninę. Kadangi priklausiau taip pramintiems vergams (tie kurie ne daro kažkokį konkretų atrakcioną, o padeda kitiems juos daryti ir visokius bendrus darbus kurių kiti nenori daryti), dieninėje prie jokio atrakciono stovėti nereikėjo, apėjau visą Fizlendą. Gražu. Tik įskaudo pečius, nes, kadangi turėjau DJ’auti vakarinėje, iškart pasiėmiau mixerį, playerį ir laptopą (kaip antrą playerį). Po to buvo labai linksma eisena. Net nemaniau, kad ji tokia faina. Sėdėjau fūros gale ir mojavau vėliava.

Priėjus FlF ir vos išklausius filologų dainos pajudėjau į vakarinės dalies vietą – pasijungt savo stuffą ir t.t. Kai nuvažiavau, man pasakė kad aparatų (kaip maniau, priekio) dar neatvežė, todėl sėdėjau backstage, šnekėjau su vyresniais fizikais ir fizikėm ir valgiau. Pačiame valgymo įkarštyje buvau informuota: “tau jungia kažkokią labai mandrą aparatūrą, eik pažiūrėk”. Nueinu ir… paskutiniai laidai sukaišiojami į Pioneer DJM-800 (priminsiu kad pati turiu, berods, jau iš gamybos išimtą Stanton m.201). Čia dar ne viskas – prie jo pridėjo ir du playerius – Pioneer CDJ-1000mk3 (mano – vienas Pioneer CDJ-100S, kitas, kaip sakiau, laptopas). Nepaisant to, kad labai apsidžiaugiau, aš dar ir pasimečiau, nes pirma mintis buvo, kad manęs laukia: “i have no idea what i’m doing“. Bet per 2min man parodė kas ten kur ir kai jau pasibandžiau pati, viskas pasidarė aišku (tiksliau viskas, ko tuo metu reikėjo – manau, kaip pirmam viešam kartui, kur dar ir priekis skamba garsiau už ausines (priešingai nei namie), užtenka ir to, kad nearkliuodama paleidžiu kitą dainą; ką daro pusė mygtukų ant playerių net nežinojau).

Kadangi iš idėjos ten turėjo būti ne scena, o chill’inimo zona, kur žmonės ateina pašnekėt ir parūkyt, kaip man ir sakė, prisirašiau gana ramios muzikos – lengvesnio d’n'b ir oldskoolinio dubstepo (dar kelis visiškai ramius gabalus kurių, man rodos, nei karto nepaleidau). Šiaip ar taip, atėję žmonės šoko. Po mano trijų valandų (maždaug tiek trukmės muzikos ir turėjau; dalį dainų pirmą kartą pilnai išgirdau jau įvykio vietoj) atėjo vaikinas iš fizfako (kiek mačiau playlisto, leido gana linksmą ir užvedančią 90s muzikėlę), o po jo  - du vaikinai leido housą ir dubstepą. Ne tokį kaip aš. Ir daug garsiau nei aš. Tie žmonės, kurie ten turėjo ateiti pailsėt nuo live scenų triukšmo, tūsinosi kaip reikiant. Ir man grįžus prie pulto prasidėjo pageidavimų koncertas – davai garsiau, davai linksmiau (na, pirmą prašymą patenkinau – kažkaip jau be ryšio atrodė vėl patylint). Apie 2:30 man jau sakė po biški mažint master gain’ą kad žmonės apriminėtų ir skirstytųsi (policininkai irgi buvo apsilankę. su jais aiškintis ėjo žaliu dinozauro kostiumu apsirengęs FiDi44 pirmininkas). Likus kokiems 10 man jau rankos ir smegenys buvo neblogai apšalusios, todėl viską išjungiau ir pradėjau ruoštis namo ir tada, mano siūlymu, per Žemuosius Panerius, Gedas, kuris grojo vienoje live scenų, mane parvežė.

Myliu fizfaką, fizikus/es ir FiDi.

P.S. kad jau mane nominavo Login apdovanojimams, imkit ir pabalsuokit: čia. Nesitikiu laimėti, kadangi, visų pirma, nespaminu po 10 kartų į dieną visuose soc tinkluose, bet a) juk faina kai palaiko; b) labai gražus puslapio layout’as. O šiaip siūlau pažiūrėti dar tuos pirmame puslapyje pagal balsų kiekį esančius tinklaraščius ne apie madą ir pirkinius. Vis tik, internetiniai apdovanojimai – graži iniciatyva ir kažkaip nei šis nei tas, jei geriausiu tautos blog’u būtų tituluotas eilinis tuštybių dienoraštis.

bitai baitai, megahercai

šiandien klausau – visokios elektronikos

Kažkaip taip gavosi kad ryte važiuojant į univerą su grupioku atsiminėm senus laikus. Manot, mūsų amžiaus žmonės per jauni seniems laikams? Aš irgi taip manau, tik ne tada kai kalbam apie technologijas.

Pastaruoju metu gana dažnai su jomis kaip nors susiduriu (neskaitant kad mano eMac’as dar su PowerPC procesorium ir kitų įprastų dalykų). Pvz šeštadienį norėjau senam laptope perinstaliuoti OS. Pernešiau iš naujesnio stalinio kompo winXP instalą, įkišau USB į tą laptopą ir… jis buvo toks senas kad neboot’ino iš USB. Kadangi CD įrašyti nebemoku (!), pradėjau naršyti po CD lentyną tikėdamasi surasti kokius windowsus. Radau CD: “Winternal boot emergency 2003″. Paleidau, atidarė kažkokį keistą winXP simuliatorių, jei galima taip pavadinti, pradėjau apie jį googlint ir skaitydama 2004 metų postus forumuose ar panašiai vis užmatydavau pranešimų apie update’intą softą – “no floppy disk needed!”
O dabar, įrašo dvasios sustiprinimui, paklausykime Kraftwerk’ų. Ypač ’81-ųjų metų albumo “Computer world”. Home computer, Pocket calculator. Nežinant kada buvo sukurtos dainos, atrodytų kažkoks absurdas taip apdainuoti nešiojamą skaičiuotuvą ir asmeninį kompą. Bet pažiūrėkit kaip gi maždaug tais laikais skaičiuotuvas atrodė: čia. 1981 kompiuteriai? Surinktas pirmasis laptopas – Osborne 1 portable. 8-bit, 4MHz Zilog Z80 procesorius (plačiau apie jo architektūrą nuorodoje), 64KB RAM, 13,5cm įstrižainės CRT (arba, kaip parašyta mano 2001 leidomo knygoje, elektrovakuuminis) ekranas. Masė – kiek mažesnė nei 11kg. Tais pačiais metais IBM surinko IBM PC serijos personalinį kompiuterį. Jame tupėjo Intel 8088 procesorius (8-bit, 5-10MHz), 16KB RAM, OS: MS DOS. Abiejų kompiuterių statinė atmintis buvo flopikų pavidale. Jei kam nors vis tik sunku įsivaizduoti kontrastą: google chrome system requirements (Intel Pentium 4 procesorius – 32bit). Tokios tokelės. Tas staigus technikos naujovių atsiradimas pats dar buvo naujovė.

Ką gi, pakalbėjus apie tokias senienas mano stalinis su Celeron’u ir minėtasis eMac’as ir net tas laptopas kur neboot’ina iš usb neatrodo tokios jau geldos. Bet, vis tik, jie yra geldos lyginant su tuo ką turime dabar. Šiaip ar taip, dar ne tokie seni, kad būtų įdomūs (bandau žiūrėti iš skaitytojų pusės), todėl pasidalinsiu jausmais ir prisiminimais iš tų laikų kai kompo dar neturėjau arba turėjau dar neilgai.

Visų pirma, vaikystėje neturėjau jokių segų, jokių atari, jokių nintendo ir apskritai jokių kompų ar konsolių. Net nežinojau kas tai yra. 1-2 klasėj perlenkdavau lapą popieriaus, nupiešdavau klaviatūrą ir žaisdavau detektyvę turinčią aukščiausias technologijas, 3 ar 4 klasėj kompą įsigijo Šarūnė (win’98) ir eidavom pas ją piešti MS Paint’u ar žaisti Simbos arba Barmalėjaus. Kažką miglotai žinojau apie tokį dalyką kaip internetas (kartais gaudavom iš interneto atspausdintų nuotraukų). Pirmą kartą pati prie jo prisėdau pas sesės krikšto tėvus. Atvažiavom vakare ir su sese prie kompo sėdėjom iki 4 ryto. Dar buvo toks periodas mano gyvenime kai į sąsiuvinį piešdavau Adware – virusų kūrimo ir sekimo sistemą (inspired by: AVG antivirus soft). Kai jau buvo tikrai aišku kad pirksim kompą, didelę dalį mano minčių sudarė planai ką veiksiu prie jo. Kai gavau – piešdavau su MS Paint, kurdavau puslapius apie kates su HTML, klausydavau CD kuriuos mamos brolis man perrašė iš kasečių įsirašytų iš radijos. Čia veiksmas vyko 4-5 klasėj. Beje, kompu su sese galėdavom naudotis nuo 15h (ar tai 14) iki 18h. Jei norėdavom parsisiųst muzikos – padarydavom sąrašus dainų kurių reikia ir sulaukdavom tėvų kurie mums jas atsiųsdavo (pačioms neleido).

Beje browsinau per IE6 ir paskui gan ilgai sėdėjau su IE7, kuris man labai patiko. Pirmą kartą instaliuodama programą (nesu tikra kas tai buvo, tikėtina kad sniegelis krentantis per desktopą) bandžiau skaityti Terms & Conditions, nesupratau kodėl neveikia kai kitiems nusiunčiu pathname iki paveiksliuko esančio folderyje, esu išsiuntus e-mailą 20čiai žmonių iki 5 vakaro… Ir mokėjau įsirašyti CD.

 

P.S. I’m going to hell for this – juk dabar turėjau rašyti ne blog’ą o laborą…

Dalinuosi patirtimi su išalkusiais

šiandien klausau – turboreanimacija, lenino prospektas

Laba diena. Nusprendžiau pasidaryti truputį laisvo laiko šiandien, nes užsimerkus jau matau kodą. Apskritai, šiandien planavau į rūsį, bet nugarą skauda taip, kad praktiškai negaliu susilenkti, tikiuosi, greitai praeis. Tai va, ta proga parašysiu įrašą kuris galbūt suteiks jums pasitikėjimo savimi lyginant savo sugebėjimus su svetimais. Taigi, papasakosiu apie keletą [man] įsimintinesnių maisto ruošos pasiekimų.

1. Kontraversiški blynai. (Blynų sugadinti neįmanoma, they said. Net tu nesugadintum, they said). Atsimenu, kad buvo visai graži diena. Nors gal ir tiesiog paprasta diena. Žodžiu, tikrai diena. Mama sėdėjo kitam kambary ir nusprendė kad ir be jos priežiūros sugebėsiu iškepti blynus. Pagal jos nurodymus padariau tešlą, atnešiau pažiūrėti, sako gera nu. Kepu. Kažkas ne taip. Paviršius svyla, sumažinau ugnį iki labai mažos. Paviršius vis tiek svyla. Išėmiau, prakandau, maniau bent vidus bus geras, deja vidus buvo skystas. Taip pat ir su kita, ir dar kita, ir dar kita keptuve. Viršus juodas, vidus skystas. Net nebeprisimenu ką su jais po to dariau.

2. Afrikietiškas faršas. Prieš tai jau buvau jį kepusi, t.y. faršą su smulkiai susmulkintom įvairiom daržovėm, būdavo labai skanu. Tik ne tą dieną. Man atrodo, tada per anksti į daug vandens paleidusias daržoves sudėjau faršą ar panašiai. Kaip vakar atsimenu tą vaizdą: keptuvėje kėlėsi ir sproginėjo burbulai, viskas rūko, graužė akis, maistas juodėjo ir juodėjo, kai nusprendžiau nutraukti tragikomediją išjungdama viryklę, turėjau visą kalną tamsaus faršo ir ištežusių daržovių sujungtus aliejum ir vandeniu.

3. Naminis biskvitas. Norėjau mamos gimtadieniui iškepti pyragą. Taip, čia buvo ta situacija, kur norėjosi kaip geriau, gavosi kaip visada. Radau kažkokio “paprasto šokoladinio pyrago” receptą, kurio viena veiksmo dalių buvo atskirti 12os kiaušinių trynius ir suplakti iki putų. L sakė atvažiuos man padėti kad nesusifailinčiau, bet ji pramiegojo, taigi, pradėjau viena. Kol gaminau, buvau nusiteikusi gan optimistiškai, bet kai baigiau jau kažkaip ėmiau abejoti. Nes viena pusė pyrago buvo iškilusi, kita įdubusi. Mamos reakcija buvo tokia, na, nei šiokia nei tokia, bet po dvieju (!) metų ji man pasakė ką apie tai mano. Cituoju: “viena pusė šlapia ir gliti, kita sausa, po kiek laiko ta sausa pasidarė kieta kaip akmuo, o šlapia sukrito”. Nieko nepadarysi. Kaip supratau, spalvoti tortų pabarstukai situacijos neišgelbėjo.

4. Omletas-smegenys. Oi, tas omletas… Aš net nebūčiau sugalvojus jo daryti, jei ne savaitė Paryžiuje su Ada kur pastaroji atmetė mano idėją valgyti keptą bulką su kiaušiniu ir vietoj to darydavo omletą, atseit, mažiau produktų susinaudoja ir daugiau maisto gaunasi (na, ne atseit, o iš tikrųjų taip ir buvo). Grįžusi namo pagalvojau, kad ir pati galiu jį pasidaryt – neatrodė labai sunku, beveik tas pats kas kiaušinienės kepimas. But something went wrong again. Rezultatas susidėjo iš dviejų dalių: gelsvas riebaluotas skystis dengiantis pilkšvai baltą trapią masę, kuri atrodo panašiai kaip smegenys paveikslėliuose. Bandžiau pasiūlyt katėms – juk jos mėgsta ir pieną ir kiaušinius, bet šio derinuko nevalgė net Rainė – iš lauko priglausta augintinė.

5. Grybai su smėliu. Čia net buvo valgoma, tik esmė pats fail’as. Vasarą viena važiavau į kaimą, prisirinkau grybų ir iš jų dariausi pietus. Atsimenu kad Neringa sakė kažką tokio: “aš tai grybų net neploviau, tiesiog gerai nuviriau porą kartų”, žodžiu. Tuos grybus apie kuriuos buvo kalbama irgi valgiau, buvo ok. Taigi, grįžusi iš miško grybus tiesiog supjausčiau ir ėmiau virti, paskui iškepiau, dar ten su bulvėm. Buvo skanu, tik kad labai daug smėlio.

Skanaus!

P.S. IR VISUS SVEIKINU SU 404 DIENA!

sąžinės priekaištai

šiandien klausau – depeche mode, ir šiiap visokio new romantic

Nežinau kodėl nusprendžiau apie tai pasisakyti, hmmm, gal todėl kad graužia sąžinė kai neini į paskaitas, o gal sąžinė graužia dėl to, kad šiandien bus pažymėta kad nedalyvavau ir dėl to greičiausiai nepridės to 0,1 už lankomumą, o gal dėl dar kažko kito, šiaip ar taip, šiandien nusprendžiau neiti į programavimą (nebent į paskaitą jei Fidi filmavimą anksti baigsim). Man labai nepatinka kai ten sėdim, mums duoda užduotis ir aš, kadangi namie nieko nežiūrėjau ir nedariau, nelabai beatsimenu nuo praeitų pratybų kaip ką ir svarbiausia kodėl rašyt ir kokius 70% spėlioju kaip turėtų būti ir žiūriu ar veikia. Todėl dabar sėdžiu namie įsijungus muziką ir NetBeans ir rašinėju useless kodukus (vietoj to kad po valandos tą patį tik be muzikos daryčiau univere), kad kai kitą savaitę ateisiu jau rašyčiau iš supratimo, o ne iš spėliojimo. Nu va, dabar jau nebeturiu kitos išeities kaip tik mokytis. Ačiū už dėmesį.

V. Nazarov “Vilčių keliai”

šiandien klausau – nieko

Ką gi, perskaičiau dar vieną “Zenito” knygą. Ji susideda iš trijų pasakojimų – “Ramybės drumstėjas”, “Silajaus obuolys” ir “Suprų sukilimas”. Visų veiksmas vyksta ateityje, žmonės laisvai migruoja tarp planetų, turi visokių technologijų ir t.t. Perskaičius pirmas dvi istorijas maniau kad jas visas sies su pavadinimu tai, jog pagrindinė siužeto linija eina apie tai kad žmonės vis kažko tikisi, bet perskaičius trečiąją tas jau nelabai tinka. Bet geriau pasakosiu iš pradžių.

Ramybės drumstėjas. Pagrindinis veikėjas – mokslininkų grupės, tyrinėjančios ar tam tikrose planetose yra ir apskritai gali būti gyvybė, narys Andrėjus. Remiantis mokslininko teoretiko nuomone tai neįmanoma, o tyrinėjama planeta yra grupėje jau paskutinė. Visos ištirtos prieš ją dera prie teoretiko žodžių. Andrėjus su tuo nesutinka, tiesa, neturėdamas jokių argumentų. Tiksliau jis net ne nesutinka, o nenori sutikti, nes negali priimti fakto, kad visoje Visatoje, kur matė gyvybę prisitaikant prie netikėčiausių sąlygų, egzistuoja visiškai negyvas pasaulis. Kai paliekant planetą mokslininkui buvo pavesta atjungti likusį prietaisą jis padarė tokį spontanišką veiksmą, kurio rezultate neteko kosmonauto vardo. Man patiko kaip pasakojime parodyta Andrėjaus savijauta ir elgesys po šito įvykio. Gal dėl to, kad atrodo, jei man taip būtų, panašiai reaguočiau

Silajaus obuolys. Žmonės iš Žemės išsiskirstė į įvairias kitas planetas, nes Žemėje jų per daug. Šiame amžiuje nebesuprantama kaip taip galima išėjus į gatvę kaskart vis kitus nepažįstamus žmones sutikti. Planetos tarpusavy komunikuoja išskyrus vieną – Svirą kurią gaubia plieninis dangalas. Iš kitų planetų gyventojų pusės – Svirą valdo neaišku kas, neaišku kaip. (Pasakojimo pradžioje matome, kad į vadovo kėdę netyčia atsisėdo ir dėl to vadovu tapo nevykęs studentas) Vienai komandai buvo pavesta apie tai kuo daugiau sužinoti, t.y., tapti Sviros šnipais. Šis pasakojimas pats ilgiausias ir man buvo labai įdomus, ir nors atrodo pabaiga ir turėtų būti aiški, esminė jos dalis buvo gana netikėtas dalykas, apie kurį aš vis atsimenu.

Suprų sukilimas. Veiksmas vyksta planetoje, kurioje yra chemikalo galinčio išgyditi įvairias ligas, atjauninti senus ir t.t. Visa bėda, kad toje planetoje yra gyvybės formų-naikinimo mašinų, jos vadinasi suprai. Suprai negali numirti, nebent įvyksta savižudybė (kas jiems natūralu) ir, jei norėtų, galėtų sunaikinti bet kokį žmogaus kurtą dalyką, bet jie tiktai ganosi nesibaigiančioje chemikalo protovito pievoje. Žmonės į planetą nusiuntė kariuomenę, atseit, jei suprai sugalvotų pulti. Na ir dėl vieno jos veiksmo viskas ir prasidėjo. Skaitant galima suprasti, kad apskritai klaida prasidėjo pačiame sprendime siųsti kariuomenę. Istorija pasakojama karininkų atsiminimų formatu su visokiais “lyriniais nukrypimais” parodančiais kaip pasakojimo veikėjai skiriasi nuo to, kokie atrodo savo kolegoms ir t.t.

Knyga iš esmės man patiko, nors ir buvo šiek tiek sunkiai skaitomų vietų kur pamesdavau mintį.

Sėkmingas žmogus

šiandien klausau – shakira, placebo

Pagaliau galiu (nors čia dar klausimas ar labiau galiu, ar labiau turėčiau dirbti) prisėsti prie blog’o. Kita savaitė laukia tokia, hmmm, kaip čia pasakius, įtemptoka. Bet tingiu apie tai kalbėti, einu prie reikalo.

Šiandien prieš važiuodama į biblioteką paskaičiau du blog’ų įrašus. Abu apie tą patį dalyką – išsilavinimo ir tikimybės gerai gyventi koreliaciją – tik skirtingi požiūriai ir rašymo būdai. Vienas racionalus ir argumentuotas, kitas priešingai. Pirmas, antras. Bet, tiek abiejuose įrašuose, tiek kitur naudojamas vienas žodžių junginys man vis kliūna. “Sėkmingas žmogus”. 

Paprastai medija “sėkmingu” vadina kokį nors laaabai daug užsidirbusį verslininką nepaisant to jog savo interviu šis pasakoja kaip miega po 2 valandas per parą, ištisai stresuoja dėl ko nors, “atostogos? neee, neturiu, jei nori uždirbti, nėra laiko atostogauti” ir t.t. Žodžiu “sėkmingas žmogus”=”turtingas žmogus”.

Aš asmeniškai tokiose istorijose iš tikrųjų nesuprantu kodėl ji vadinasi “sėkminga” ir tiesą sakant, mane kraupina šita manija. Taip taip, vėl nepasakau nieko naujo ir revoliucingo, bet susimąstykit: kas iš to kad daug uždirbi? Vat kas? Ir kuo tas kažkas yra geriau už galimybę domėtis tuo kas tau įdomu ir daryti tai ką norėtum daryti? Man atrodo nuo šitos visą pasaulį apėmusios piniginės neurozės ir randasi visokie “vaikystės nostalgijų” posakiai a la “kai buvom vaikais buvome tokie laimingi…..”. Kiekvieno tokio norisi paklausti kas draudžia ir toliau tokiais būti, bet to daryti nereikia, nes ir taip aišku, kad dauguma atsakymų būtų apie įvairias išsigalvotas “suaugusiojo problemas” tipo “reikia turėti statusą visuomenėje”. Na, žinot.

Ir, sakykit ką norit, man skaitantis knygas už vienaženklę sumą, susitinkantis su savo vidurinės žemesnės klasės draugais, besidomintis botanika ir kelių inžinerija darbininkas atrodo kur kas sėkmingesnis žmogus už kostiumuotą “elito” atstovą perkantį sumuštinius po 30lt už vieną, išmanantį viską apie finansus ir marketingą ir neturintį laiko net pagalvoti apie kažką kito.

Caffeine

šiandien klausau – asian dub foundation, placebo

Kava. Toks kartus, ant dugno per saldus, bjaurus juodas gėrimas. Na, bent jau tokią geriu aš. Fizfako kavos aparate jos numeris 1, ji vadinasi espresso ir kainuoja 1.5Lt. Gėrimo procesas: kuo greičiau, kad spėčiau išgert iki kol grįšiu nuo aparato iki auditorijos. Nelabai romantiška, tiksliau, išvis neromantiška, “nesubtilu” ir “neelegantiška”. Kodėl apskritai geriu? Atspėjot, dėl efekto. Jį pastebėjau prieš sesiją VU bibliotekoje – smiginėjau besimokydama ir, nors žinojau kad neskaitant to perdozavimo atvejo kava manęs neveikia (ar galėjau gimt su kažkokia tolerancija jei vienas iš tėvų labai daug jos vartoja?), pagalvojau gal reikėtų pabandyt tos espresso, kuri žinojau kad stipresnė. Ką gi, išgėriau ir iš sapnų ir haliucinacijų persikėliau į matematikos pasaulį, akys atsimerkė ir visą dieną buvau lyg pamiegojus (nepaisant to kažkokio netikroviško jausmo). Caffeine rocked my CNS for the 2nd time.

Iki kokios 8 klasės gerdavau tą užpilamą ar kokią kitokią skanią, dėl skonio, bet po to nusprendžiau kad per daug nesveika. Niekad nesuprasdavau tų, kurie be kavos negali atsibusti ir apskritai pradėti dienos. Ką gi, dabar šiek tiek bijau kad pati tokia netapčiau, kad jau pastebėjau, jog ji veikia. Kaip žinia, nevengiu užsisėdėti ir per naktį pamiegoti kelias valandas, todėl pirmas dalykas kurį stebiu yra tai ką aš galvoju, t.y., ar negalvoju “ai tiek to, pasėdėsiu, rytoj kavos išgersiu” per dažnai (ne per dažnai yra 2k./sav.; šiai savaitei dar vieną “kreditą” turiu ir taupau ant penktadienio – po energetikų cementovkės važiuosiu į tikimybių teorijos kontrolinį). Antras dalykas: negeriu kavos “avansu”, t.y., kol nesmiginėju bet “žinau kad smiginėsiu” (gi ką aš galiu žinoti, o gal ne?). Kol kas, kaip ir su bet kuo kitu analogiškose situacijose, viskas vyksta pagal planą ir neatrodo kad nuo jo nuvažiuotų.

Dabar pagalvojau, būtų visai įdomu pradėti vesti statistiką kuriom savaitės dienom ją geriu – spėju laimėtų pirmadienis, kada visas paskaitas sudaro 3 matematikos nuo 9 ryto. Miegoti per matematiką? Ononono.

Na tai va, šiandien tiek. Note to myself: nenutempti darbo valandų iki vakaro; šiandien pradėjau iškart grįžus namo ir jau valanda kaip darbai baigti, ir tai yra labai faina. Be to, not sure ar dėl to, kad užduotys lengvesnės, ar dėl to kad blogai jas darau, ar dėl to kad pasiimprove’inau, jau dvi dienos kaip darau jas greičiau.

Mėlynasis pirmadienis

(…)vis tik, vienintelė atėjusi mintis buvo Facebook’o anketos nuhakinimas. Tiksliai nežinojo kaip tai daryti (nors per televizorių ir buvo mačiusi daug serialų kurių veikėjai tam tikslui panaudoja specialias programas), bet nujautė, kad teoriškai egzistuoja tokia tikimybė jog kažkas iš mados blogerių forumo žinos. Įsijungė kompą ir paleidusi Internet Explorer 6 pamatė užrašą “Cannot find server”. Bandė įeit į google kad paieškotų sakinio vertimo, bet neišėjo įeiti į google. Nei vienas iš 11 toolbars’ų irgi neveikė. Trečiam aukšte 31-erių blondinė dirba tech support’e. Ne, jos nepakvietė, nes nenori parodyti savo nuaugusių šaknų taip suteikdama tai moteriai pergalės jausmą. Paskambino į kompų parduotuvę numeriu iš Cosmopolitano reklamos. Operatorius klausia kokia problema, Monni* atsako kad kompiuteris neatpažįsta interneto. Operatorius klausia koks kompiuteris, Monni* atsako kad laptopas. Operatorius nebenori šnekėtis. Atvažiavęs darbuotojas už 20 litų LAN’o laidą įkišo atgal. Monni* padarė šešias savo pietų nuotraukas ir grįžo prie hakeriškų minčių.

O vis tik, mados blogerės žinojo daug, tik Monni* buvo sunku sugalvoti kur tas žinias pritaikyti (gal dėl to kad žinios bevertės, gal dėl to kad jai apskritai sunku galvoti…). Bet kadangi, kaip buvo rašyta žymaus astrologo knygoje kurią Monni* už 78.99Lt nusipirko praeitą savaite, mergelės ženklui sustiprėja protinės savybės kai Mėnulis yra dvyliktoje Merkurijaus bazėje ir sustoja į vieną eilę su Saturnu, o tądien buvo būtent taip (juolab, Monni* intelektui sustiprinti dar ir akinius be dioptrijų tam kartui užsidėjo), jai kažkaip pavyko iš gautų duomenų pasidaryti išvadas. Facebooko nuhakinti neįmanoma – juk už jį atsakingi tūkstančiai žmonių, jei būtų įmanoma, tai nebūtų nei vienos nenuhakintos anketos, nors yra kažkokia programa kurią įsirašius kažkaip galima gauti slaptažodį. Dar galima įsirašyti keyloggerį, bet ten jau reikia išmanyti programavimą. Išvada: pati nepadarys, teks samdyti profesionalų hakerį ar bent hakerių studentą iš MIF’o. Bet, netikėtai kaip ta nuolaida tobulam megztukui anądien Akropolyje, forume parašė vaikinas (tai Monni* jau iškart suteikė pasitikėjimo) užtikrintai pasakęs galįs be problemų įsilaužti į bet kurią anketą. Jam tik reikia emeilo, kuriuo ji registruota, slaptažodžio. Hmm, bėda. Bet ir vėl pasisekė: pasireiškė blogerė tvirtinusi, kad yra nulaužusi ne vieną slaptažodį. O ir padaryti tai, pasirodo, visai nesunku: visas triukas yra kuo geriau pažinoti žmogų ir nepagailėti laiko bandant įeiti vedant įvairius jam svarbius žodžius bei datas kaip slaptažodį. Po dviejų nemiegotų naktų praleistų priešais kompiuterio ekraną Monni* visiškai netekusi vilties ėmė ir įvedusi bet ką pataikė. qwerty123. Tą patį rytą paskambino forume pasisiūliusiam hakeriui, sumokėjo 50lt ir po 10min (tikras profesionalas!) jau turėjo Facebooko prisijungimo duomenis. Juk jai tik vienam kartui.

Ta akimirka sustingo ore kaip naujasis floor brown spalvos nagų lakas. Monni* pagaliau pavyko iš vidaus pasiekti savo vaikino anketą. Plūstelėjo adrenalinas. Ji paspaudė žinučių ikoną ir tada… To užteko, kad ją ir tą žmogų, kuriam priklauso anketa, beveik pusantro mėnesio siejęs ryšys nutrūktų. Jis tikrai susirašinėjo su kita. SMS’as jam paruoštas ir išsiųstas. Ašaros plūsta upėmis ir viskas aplinkui nebeteko prasmės… Kompiuterio, į kurį tai suvokusi Monni* stipriai trenkė, ekranas parodė kažkokią mėlyną lentelę kurios dešinėje nebuvo kryžiuko ir jos neišjungė ESC klavišas. Antrą kartą skambinti tam pačiam vyrukui, kuris anądien sutvarkė internetą nenorėjo – juk matėsi, kad jis vedęs ir kad ja susižavėjo (jei tai būtų netiesa jis nebūtų stengęsis pas ją užsilikti kuo ilgiau aiškindamas kas tai per laidas ir kas čia atsitiko), o Monni* atitiko visus Cosmopolitane aprašytus fatališkos moters kriterijus ir nenorėjo sugriauti dar vienos šeimos. Be to, ji dar nepasiruošusi pradėti naujų santykių. Todėl vis tik pasikvietė tą kaimynę, ir visą laiką prasėdėjo su priderinta stilinga kepure – juk šaknis nedažytos.