“Vaikystėje neturėjau nei vienos draugės mergaitės”

šiandien klausau – nieko

Vakar beskaitydama eilinės fatališkos moters blogą vėl (kaip netikėta) susidūriau su tuo “aš daugiau bendrauju su vyrais nei su moterimis nes visos moterys klastingos konkurentės apkalbinėtojos” elgesiu. Turbūt esat girdėję tokių pasakymų kaip “ka bendro turi moterys ir vyrai? nei vieni, nei kiti nepasitiki moterimis” na ir jau mano minėtų plepalų apie “moterišką konkurenciją”, “moterišką pavydą”, “moteriškas apkalbas”, “kai buvau maža, neturėjau nei vienos draugės mergaitės” ir t.t. (jau bloga nuo to kiek kartu parašiau “moteriška”. Ok userneimuk, laikykis, dar truputį liko arba ne).

Dažniausiai tokios panelės būna dviejų tipų: arba  a)fatališkos moterys prisižiūrėjusios “9 ir 0.5 savaitės”* ir panašių filmų (įkvėptos išgalvotų veikėjų moterų kurias filme visi įsimyli, šnekančios apie “moteriškumą”, “moterišką subtilumą” ir taip toliau) arba prisiskaičiusios “Svajonių romanai”** serijos knygų ir įkvėptos to paties; kitų minčių kiekis lyginant su minčių apie santykius ir drabužius kiekiu nykstamai mažas; su vyrais nori bendrauti bet jas atseit nuolat įsimyli ir tai iššaukia dūsavimus kad “aš negaliu turėti draugų nes visos moterys konkurentės o visi vyrai mane įsimyli”, papildoma informacija: neatskirtų variklio nuo padangos, neužsikrovus facebookui neštų kompą į taisyklą (kur meistras, aišku, nuo jos negalėtų atitraukti akių), gyvenime nėra atsukusi varžto ir tuo didžiuojasi nes tai yra moteriškas žavesys, arba b)idiot nerd girls su akiniais be dioptrijų, žaidžiančios geimus iš serijos per kažkiek laiko nupirkt savo charui kažkiek drabužių (dažnai yra 20 minučių pažaidusios cod, bet kai yra, tai jūs šitos naujienos tikrai nepraleisit, nes visuose soc tinkluose kuriuose ji sėdi apie tai bus pranešta). Sėdi 9gag’e,  moka nuhackinti facebooką (tik reikia turėti emailą i slaptažodį hackinamos anketos), su merginomis nebendrauja nes joms visoms įdomu tik makiažas, drabužiai ir apkalbos, o jos pomėgiai yra labai vyriški ir va tik su jais idiot nerd girl ras apie ką pašnekėt. Smegenų realiomis žiniomis per daug neapkrauna. Vaikystėje irgi neturėjo nei vienos draugės mergaitės, nes jos visos žaidė su mergaitiškais žaislais o ji su berniukiškais. Galimi ir abiejų tipų hibridai, žinoma.

Jos abi turi (bent) vieną bendrumą: (abi nepasitiki moterimis, juokauju) abi yra būtent tokios kokių paprastai nemėgsta nei kitos merginos, nei vaikinai: dramatiškos intrigantės pletkininkės, dažniausiai be intelekto. Oh the irony. Tiksliau, čia turbūt net nėra jokios ironijos – juk taip, kaip mąstai/elgiesi pats tau atrodo normalu, skirtumas tik tas ar pagal save sprendi apie visą didelę grupę žmonių ar ne (taip, jos tai daro. Dar labai daug apsipirkinėja).

Apskritai, visoms šioms prieštaravimų draskomoms sieloms (come on, visos merginos blogos, bet juk aš ne bloga, o aš mergina, ką daryti??) aš atsakysiu nuoroda: pasidomėkite kur tai daro. Ir po to kur nors pasislėpkit ir niekad nešnekėkit, nes būsit tiesiog atgyvenusio mąstymo vyrukais.

Parašyčiau dar ką nors, bet einu susitikt su Šarūne. Bandysiu jai šiandien pranešti, kad mūsų draugystė kaip ir baigta nes šiaip ar taip, moteriška konkurencija anksčiau ar vėliau pasirodo peilio į  nugarą pavidalu ir aš noriu tai apeiti. Be to, mano mąstymas vyriškas todėl aš geriau sutariu su vyrais.

*Tiksliai nežinau ar į temą, aš nemačiau to filmo, tik daug apie jį girdėjau

**Tiksliai nežinau ar į temą, tik įsivaizduoju kad tie romanai apie tai

Advertisements

Stalker

šiandien klausau – TSOL, placebo

Taigi praėjus beveik savaitei prisiruošiau padaryti šį įrašą. Viskas prasidėjo nuo to, kad sugalvojau rasti labai patikusį apsakymą kurį skaičiau gal 7-oj klasėj iš kurio sužinojau žodį “stalkeris”. Labai gerai jo neatsiminiau, iš visų turimų “Zenito” knygų išrinkau tas kuriose gali būt kad jis yra (tokių išrinkau 10) ir tiesiog ieškojau žodžio “stalkeris” arba “Zona” (iš didžiosios raidės). FFFFFOUND, tai buvo A. ir B. Strugackių “Neskirti pasimatymai” apsakymas “Piknikas šalikelėje”. Perskaičiau jį dar kartą. Ai, vos nepamiršau paminėti apie ką jis, taigi, po nežemiškų civilizacijų vizito Žemėje (Lankymo) liko šešios vietos (Zonos) kuriose yra visokių neaiškių daiktų ir reiškinių. Nelegaliai įsigavę į Zonas naktimis kai kurie žmonės (stalkeriai) tuos daiktus iš ten neša ir parduoda juodojoje rinkoje. Buvimas Zonoje reikalauja didelio atsargumo, nes yra tokių reiškinių kaip “mėsmalė” kuri tiesiog susuka daiktą kaip kokią virvę ar panašiai (t.y. žmogų irgi). Finalinė stalkerių kelionė buvo dėl daikto vadinamo “aukso rutuliu” kuris, remiantis pasakojimais, gali pildyti norus.

Tai vat, man šitas apsakymas yra vienas tų dalykų kurie tampa vos ne gyvenimo dalim ar panašiai. Kaip būna kokia nors daina ar filmas, kad atsimeni ne tik pažiūrėjęs ar galvodamas apie gerus filmus kokius matei ar susidūręs su kažkuo kas primena filmą/situaciją iš filmo bet beveik visur. Nelabai moku paaiškint. Nors pati pabaiga, t.y. paskutinė pusė puslapio man nelabai patiko, ji kažkokia per daug filosofiška (o gal ir ne, dabar galvoju, kad tokia visai logiška, t.y. visai logiškai tas stalkeris jautėsi, bet man pats tokios pabaigos faktas nepatiko) ir aš tikrąja to žodžio prasme liūdnai nustebau kai pamačiau kad viskas, baigėsi.

Taip pat iš grupioko sužinojau, kad filmas “Stalker” ir geimas “S.T.A.L.K.E.R” yra su šiuo kūriniu susiję. Geimo dar nebandžiau, o filmą pažiūrėjau. Tai vat, ant kiek man patiko apsakymas, tiek (gal ir ne tiek) man nepatiko filmas. Aš supratau jo idėją, ypač kai paskaičiau vieną iš review imdb (bet jau niekaip jo nerasiu), bet vis tiek, filmas man nepatiko. Visų pirma sprendimas knygoje buvusį tokį gana ramų ir racionalų personažą stalkerio žmoną pakeisti standartine bad guy’s girlfriend iš filmo, t.y. baile isterike įkalbinėjančia “gyventi normalų gyvenimą”, yra blogas ženklas. Toliau dėl tokios grubios faktinės klaidos (t.y. sakykim kad šiuo atveju “kaip yra realybėje” yra kaip yra apsakyme) kad Zonoje reikia elgtis labai atsargiai ir neužsiimti pašaliniais dalykais, tuo tarpu filme stalkeriai visą laiką ten chillina, šnekasi apie gyvenimą, mušasi, dar kažkoks telefonas iš kažkur…  Žinau, sakė žiūrėt kaip į atskirą dalyką, bet taip elgtis gan sunku ir man nesigavo. Apskritai nemėgstu tokių filmų kur viskas labai lėtai ir 90% veiksmo yra šnekėjimas. Juolab jis truko 2.5 valandos ir tai, kad pažiūrėjau iki galo man buvo tikras kantrybės išbandymas. Na, bet vaizdai ten gražūs.

Kai sakiau kad tapo gyvenimo dalimi tai galiu pasakyti kad išmiręs kaimas (Gališkės) kurį su Šarune “atradom” prieš porą metų mano galvoje nuo šiol vadinasi Zona. Užvakar nutranzavau viena į kaimą ir vakar pusę dienos toje Zonoje praleidau. Ir su kiekvienu apsilankymu ištyrinėju jos vis daugiau, pvz vakar įlipau ir į patį vagoną, o ne tik ant jo. Kelios nuotraukos:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Paryčių elektronika

šiandien klausau – Kryptic minds, dnb

Niekad nebuvau mėgėja visokių liquidų ar panašiai. Elektronika man dažniausiai geriau sunkesnė ir/ar niūresnė, jei taip staigiai reiktų atsakyt. Vis dėl to, kaip minėjau įraše apie FiDi, DJ’aujant chillo zonoje reikėjo leisti kažką ramaus (kas reiškia kad Current Value ar Counterstrike tikrai nebus). Nenorėjau leisti vien seno dubstepo, todėl nusprendžiau pasieškoti ir kokio mažiau intensyvaus DnB.

Rast tai radau bet dar prie to pačio radau ir šio to kas man iš stiliaus pusės buvo nauja. In case kažkam irgi tai būtų įdomu, pasidalinsiu: Triad – Repulse, Kromestar – In 2 Minds. Visa esmė ir dalykas yra tame kad čia praktiškai nėra kažkokių labai ryškių syntikų ar vokalo, “taškančio” beat’o, bet yra labai žemas ir ištisai einantis minimalios melodijos bassline’as nuo kurio ir atsiranda visas gylis, masė, apjungtumas ir niūrumas (priešingai nuo pvz. Kryptic Minds – Make You Sleep kur yra aiškus vokalas ir kažkoks pianinas ar kas ten ir labai žemi dažniai “neatlieka pagrindinio vaidmens”, nors gabalas ir panašios nuotaikos). Man bent tas labai jaučiasi kai tas bassline staiga atsiranda pragrojus tokiam “apie nieką” intro.

Parodyčiau daugiau pavyzdžių, bet bėda kad net nežinau pagal ką jų ieškoti. Jei žinot, pasidalinkit. Kad nebūtų taip tuščia, įdedu Kryptic Minds – Can’t Sleep (kuris irgi turi TĄ bassline’ą bet kad ir labai esminį vokalą).

Tai va, šiandienai tiek, grįžtu prie darbo. Ir turbūt jau reikia pradėt mąstyti apie už savaitės būsiantį mechanikos egzą.

bitai baitai, megahercai

šiandien klausau – visokios elektronikos

Kažkaip taip gavosi kad ryte važiuojant į univerą su grupioku atsiminėm senus laikus. Manot, mūsų amžiaus žmonės per jauni seniems laikams? Aš irgi taip manau, tik ne tada kai kalbam apie technologijas.

Pastaruoju metu gana dažnai su jomis kaip nors susiduriu (neskaitant kad mano eMac’as dar su PowerPC procesorium ir kitų įprastų dalykų). Pvz šeštadienį norėjau senam laptope perinstaliuoti OS. Pernešiau iš naujesnio stalinio kompo winXP instalą, įkišau USB į tą laptopą ir… jis buvo toks senas kad neboot’ino iš USB. Kadangi CD įrašyti nebemoku (!), pradėjau naršyti po CD lentyną tikėdamasi surasti kokius windowsus. Radau CD: “Winternal boot emergency 2003”. Paleidau, atidarė kažkokį keistą winXP simuliatorių, jei galima taip pavadinti, pradėjau apie jį googlint ir skaitydama 2004 metų postus forumuose ar panašiai vis užmatydavau pranešimų apie update’intą softą – “no floppy disk needed!”
O dabar, įrašo dvasios sustiprinimui, paklausykime Kraftwerk’ų. Ypač ’81-ųjų metų albumo “Computer world”. Home computer, Pocket calculator. Nežinant kada buvo sukurtos dainos, atrodytų kažkoks absurdas taip apdainuoti nešiojamą skaičiuotuvą ir asmeninį kompą. Bet pažiūrėkit kaip gi maždaug tais laikais skaičiuotuvas atrodė: čia. 1981 kompiuteriai? Surinktas pirmasis laptopas – Osborne 1 portable. 8-bit, 4MHz Zilog Z80 procesorius (plačiau apie jo architektūrą nuorodoje), 64KB RAM, 13,5cm įstrižainės CRT (arba, kaip parašyta mano 2001 leidomo knygoje, elektrovakuuminis) ekranas. Masė – kiek mažesnė nei 11kg. Tais pačiais metais IBM surinko IBM PC serijos personalinį kompiuterį. Jame tupėjo Intel 8088 procesorius (8-bit, 5-10MHz), 16KB RAM, OS: MS DOS. Abiejų kompiuterių statinė atmintis buvo flopikų pavidale. Jei kam nors vis tik sunku įsivaizduoti kontrastą: google chrome system requirements (Intel Pentium 4 procesorius – 32bit). Tokios tokelės. Tas staigus technikos naujovių atsiradimas pats dar buvo naujovė.

Ką gi, pakalbėjus apie tokias senienas mano stalinis su Celeron’u ir minėtasis eMac’as ir net tas laptopas kur neboot’ina iš usb neatrodo tokios jau geldos. Bet, vis tik, jie yra geldos lyginant su tuo ką turime dabar. Šiaip ar taip, dar ne tokie seni, kad būtų įdomūs (bandau žiūrėti iš skaitytojų pusės), todėl pasidalinsiu jausmais ir prisiminimais iš tų laikų kai kompo dar neturėjau arba turėjau dar neilgai.

Visų pirma, vaikystėje neturėjau jokių segų, jokių atari, jokių nintendo ir apskritai jokių kompų ar konsolių. Net nežinojau kas tai yra. 1-2 klasėj perlenkdavau lapą popieriaus, nupiešdavau klaviatūrą ir žaisdavau detektyvę turinčią aukščiausias technologijas, 3 ar 4 klasėj kompą įsigijo Šarūnė (win’98) ir eidavom pas ją piešti MS Paint’u ar žaisti Simbos arba Barmalėjaus. Kažką miglotai žinojau apie tokį dalyką kaip internetas (kartais gaudavom iš interneto atspausdintų nuotraukų). Pirmą kartą pati prie jo prisėdau pas sesės krikšto tėvus. Atvažiavom vakare ir su sese prie kompo sėdėjom iki 4 ryto. Dar buvo toks periodas mano gyvenime kai į sąsiuvinį piešdavau Adware – virusų kūrimo ir sekimo sistemą (inspired by: AVG antivirus soft). Kai jau buvo tikrai aišku kad pirksim kompą, didelę dalį mano minčių sudarė planai ką veiksiu prie jo. Kai gavau – piešdavau su MS Paint, kurdavau puslapius apie kates su HTML, klausydavau CD kuriuos mamos brolis man perrašė iš kasečių įsirašytų iš radijos. Čia veiksmas vyko 4-5 klasėj. Beje, kompu su sese galėdavom naudotis nuo 15h (ar tai 14) iki 18h. Jei norėdavom parsisiųst muzikos – padarydavom sąrašus dainų kurių reikia ir sulaukdavom tėvų kurie mums jas atsiųsdavo (pačioms neleido).

Beje browsinau per IE6 ir paskui gan ilgai sėdėjau su IE7, kuris man labai patiko. Pirmą kartą instaliuodama programą (nesu tikra kas tai buvo, tikėtina kad sniegelis krentantis per desktopą) bandžiau skaityti Terms & Conditions, nesupratau kodėl neveikia kai kitiems nusiunčiu pathname iki paveiksliuko esančio folderyje, esu išsiuntus e-mailą 20čiai žmonių iki 5 vakaro… Ir mokėjau įsirašyti CD.

 

P.S. I’m going to hell for this – juk dabar turėjau rašyti ne blog’ą o laborą…

V. Nazarov “Vilčių keliai”

šiandien klausau – nieko

Ką gi, perskaičiau dar vieną “Zenito” knygą. Ji susideda iš trijų pasakojimų – “Ramybės drumstėjas”, “Silajaus obuolys” ir “Suprų sukilimas”. Visų veiksmas vyksta ateityje, žmonės laisvai migruoja tarp planetų, turi visokių technologijų ir t.t. Perskaičius pirmas dvi istorijas maniau kad jas visas sies su pavadinimu tai, jog pagrindinė siužeto linija eina apie tai kad žmonės vis kažko tikisi, bet perskaičius trečiąją tas jau nelabai tinka. Bet geriau pasakosiu iš pradžių.

Ramybės drumstėjas. Pagrindinis veikėjas – mokslininkų grupės, tyrinėjančios ar tam tikrose planetose yra ir apskritai gali būti gyvybė, narys Andrėjus. Remiantis mokslininko teoretiko nuomone tai neįmanoma, o tyrinėjama planeta yra grupėje jau paskutinė. Visos ištirtos prieš ją dera prie teoretiko žodžių. Andrėjus su tuo nesutinka, tiesa, neturėdamas jokių argumentų. Tiksliau jis net ne nesutinka, o nenori sutikti, nes negali priimti fakto, kad visoje Visatoje, kur matė gyvybę prisitaikant prie netikėčiausių sąlygų, egzistuoja visiškai negyvas pasaulis. Kai paliekant planetą mokslininkui buvo pavesta atjungti likusį prietaisą jis padarė tokį spontanišką veiksmą, kurio rezultate neteko kosmonauto vardo. Man patiko kaip pasakojime parodyta Andrėjaus savijauta ir elgesys po šito įvykio. Gal dėl to, kad atrodo, jei man taip būtų, panašiai reaguočiau 😀

Silajaus obuolys. Žmonės iš Žemės išsiskirstė į įvairias kitas planetas, nes Žemėje jų per daug. Šiame amžiuje nebesuprantama kaip taip galima išėjus į gatvę kaskart vis kitus nepažįstamus žmones sutikti. Planetos tarpusavy komunikuoja išskyrus vieną – Svirą kurią gaubia plieninis dangalas. Iš kitų planetų gyventojų pusės – Svirą valdo neaišku kas, neaišku kaip. (Pasakojimo pradžioje matome, kad į vadovo kėdę netyčia atsisėdo ir dėl to vadovu tapo nevykęs studentas) Vienai komandai buvo pavesta apie tai kuo daugiau sužinoti, t.y., tapti Sviros šnipais. Šis pasakojimas pats ilgiausias ir man buvo labai įdomus, ir nors atrodo pabaiga ir turėtų būti aiški, esminė jos dalis buvo gana netikėtas dalykas, apie kurį aš vis atsimenu.

Suprų sukilimas. Veiksmas vyksta planetoje, kurioje yra chemikalo galinčio išgyditi įvairias ligas, atjauninti senus ir t.t. Visa bėda, kad toje planetoje yra gyvybės formų-naikinimo mašinų, jos vadinasi suprai. Suprai negali numirti, nebent įvyksta savižudybė (kas jiems natūralu) ir, jei norėtų, galėtų sunaikinti bet kokį žmogaus kurtą dalyką, bet jie tiktai ganosi nesibaigiančioje chemikalo protovito pievoje. Žmonės į planetą nusiuntė kariuomenę, atseit, jei suprai sugalvotų pulti. Na ir dėl vieno jos veiksmo viskas ir prasidėjo. Skaitant galima suprasti, kad apskritai klaida prasidėjo pačiame sprendime siųsti kariuomenę. Istorija pasakojama karininkų atsiminimų formatu su visokiais “lyriniais nukrypimais” parodančiais kaip pasakojimo veikėjai skiriasi nuo to, kokie atrodo savo kolegoms ir t.t.

Knyga iš esmės man patiko, nors ir buvo šiek tiek sunkiai skaitomų vietų kur pamesdavau mintį.

Sėkmingas žmogus

šiandien klausau – shakira, placebo

Pagaliau galiu (nors čia dar klausimas ar labiau galiu, ar labiau turėčiau dirbti) prisėsti prie blog’o. Kita savaitė laukia tokia, hmmm, kaip čia pasakius, įtemptoka. Bet tingiu apie tai kalbėti, einu prie reikalo.

Šiandien prieš važiuodama į biblioteką paskaičiau du blog’ų įrašus. Abu apie tą patį dalyką – išsilavinimo ir tikimybės gerai gyventi koreliaciją – tik skirtingi požiūriai ir rašymo būdai. Vienas racionalus ir argumentuotas, kitas priešingai. Pirmas, antras. Bet, tiek abiejuose įrašuose, tiek kitur naudojamas vienas žodžių junginys man vis kliūna. “Sėkmingas žmogus”. 

Paprastai medija “sėkmingu” vadina kokį nors laaabai daug užsidirbusį verslininką nepaisant to jog savo interviu šis pasakoja kaip miega po 2 valandas per parą, ištisai stresuoja dėl ko nors, “atostogos? neee, neturiu, jei nori uždirbti, nėra laiko atostogauti” ir t.t. Žodžiu “sėkmingas žmogus”=”turtingas žmogus”.

Aš asmeniškai tokiose istorijose iš tikrųjų nesuprantu kodėl ji vadinasi “sėkminga” ir tiesą sakant, mane kraupina šita manija. Taip taip, vėl nepasakau nieko naujo ir revoliucingo, bet susimąstykit: kas iš to kad daug uždirbi? Vat kas? Ir kuo tas kažkas yra geriau už galimybę domėtis tuo kas tau įdomu ir daryti tai ką norėtum daryti? Man atrodo nuo šitos visą pasaulį apėmusios piniginės neurozės ir randasi visokie “vaikystės nostalgijų” posakiai a la “kai buvom vaikais buvome tokie laimingi…..”. Kiekvieno tokio norisi paklausti kas draudžia ir toliau tokiais būti, bet to daryti nereikia, nes ir taip aišku, kad dauguma atsakymų būtų apie įvairias išsigalvotas “suaugusiojo problemas” tipo “reikia turėti statusą visuomenėje”. Na, žinot.

Ir, sakykit ką norit, man skaitantis knygas už vienaženklę sumą, susitinkantis su savo vidurinės žemesnės klasės draugais, besidomintis botanika ir kelių inžinerija darbininkas atrodo kur kas sėkmingesnis žmogus už kostiumuotą “elito” atstovą perkantį sumuštinius po 30lt už vieną, išmanantį viską apie finansus ir marketingą ir neturintį laiko net pagalvoti apie kažką kito.

Caffeine

šiandien klausau – asian dub foundation, placebo

Kava. Toks kartus, ant dugno per saldus, bjaurus juodas gėrimas. Na, bent jau tokią geriu aš. Fizfako kavos aparate jos numeris 1, ji vadinasi espresso ir kainuoja 1.5Lt. Gėrimo procesas: kuo greičiau, kad spėčiau išgert iki kol grįšiu nuo aparato iki auditorijos. Nelabai romantiška, tiksliau, išvis neromantiška, “nesubtilu” ir “neelegantiška”. Kodėl apskritai geriu? Atspėjot, dėl efekto. Jį pastebėjau prieš sesiją VU bibliotekoje – smiginėjau besimokydama ir, nors žinojau kad neskaitant to perdozavimo atvejo kava manęs neveikia (ar galėjau gimt su kažkokia tolerancija jei vienas iš tėvų labai daug jos vartoja?), pagalvojau gal reikėtų pabandyt tos espresso, kuri žinojau kad stipresnė. Ką gi, išgėriau ir iš sapnų ir haliucinacijų persikėliau į matematikos pasaulį, akys atsimerkė ir visą dieną buvau lyg pamiegojus (nepaisant to kažkokio netikroviško jausmo). Caffeine rocked my CNS for the 2nd time.

Iki kokios 8 klasės gerdavau tą užpilamą ar kokią kitokią skanią, dėl skonio, bet po to nusprendžiau kad per daug nesveika. Niekad nesuprasdavau tų, kurie be kavos negali atsibusti ir apskritai pradėti dienos. Ką gi, dabar šiek tiek bijau kad pati tokia netapčiau, kad jau pastebėjau, jog ji veikia. Kaip žinia, nevengiu užsisėdėti ir per naktį pamiegoti kelias valandas, todėl pirmas dalykas kurį stebiu yra tai ką aš galvoju, t.y., ar negalvoju “ai tiek to, pasėdėsiu, rytoj kavos išgersiu” per dažnai (ne per dažnai yra 2k./sav.; šiai savaitei dar vieną “kreditą” turiu ir taupau ant penktadienio – po energetikų cementovkės važiuosiu į tikimybių teorijos kontrolinį). Antras dalykas: negeriu kavos “avansu”, t.y., kol nesmiginėju bet “žinau kad smiginėsiu” (gi ką aš galiu žinoti, o gal ne?). Kol kas, kaip ir su bet kuo kitu analogiškose situacijose, viskas vyksta pagal planą ir neatrodo kad nuo jo nuvažiuotų.

Dabar pagalvojau, būtų visai įdomu pradėti vesti statistiką kuriom savaitės dienom ją geriu – spėju laimėtų pirmadienis, kada visas paskaitas sudaro 3 matematikos nuo 9 ryto. Miegoti per matematiką? Ononono.

Na tai va, šiandien tiek. Note to myself: nenutempti darbo valandų iki vakaro; šiandien pradėjau iškart grįžus namo ir jau valanda kaip darbai baigti, ir tai yra labai faina. Be to, not sure ar dėl to, kad užduotys lengvesnės, ar dėl to kad blogai jas darau, ar dėl to kad pasiimprove’inau, jau dvi dienos kaip darau jas greičiau.

Mėlynasis pirmadienis

(…)vis tik, vienintelė atėjusi mintis buvo Facebook’o anketos nuhakinimas. Tiksliai nežinojo kaip tai daryti (nors per televizorių ir buvo mačiusi daug serialų kurių veikėjai tam tikslui panaudoja specialias programas), bet nujautė, kad teoriškai egzistuoja tokia tikimybė jog kažkas iš mados blogerių forumo žinos. Įsijungė kompą ir paleidusi Internet Explorer 6 pamatė užrašą “Cannot find server”. Bandė įeit į google kad paieškotų sakinio vertimo, bet neišėjo įeiti į google. Nei vienas iš 11 toolbars’ų irgi neveikė. Trečiam aukšte 31-erių blondinė dirba tech support’e. Ne, jos nepakvietė, nes nenori parodyti savo nuaugusių šaknų taip suteikdama tai moteriai pergalės jausmą. Paskambino į kompų parduotuvę numeriu iš Cosmopolitano reklamos. Operatorius klausia kokia problema, Monni* atsako kad kompiuteris neatpažįsta interneto. Operatorius klausia koks kompiuteris, Monni* atsako kad laptopas. Operatorius nebenori šnekėtis. Atvažiavęs darbuotojas už 20 litų LAN’o laidą įkišo atgal. Monni* padarė šešias savo pietų nuotraukas ir grįžo prie hakeriškų minčių.

O vis tik, mados blogerės žinojo daug, tik Monni* buvo sunku sugalvoti kur tas žinias pritaikyti (gal dėl to kad žinios bevertės, gal dėl to kad jai apskritai sunku galvoti…). Bet kadangi, kaip buvo rašyta žymaus astrologo knygoje kurią Monni* už 78.99Lt nusipirko praeitą savaite, mergelės ženklui sustiprėja protinės savybės kai Mėnulis yra dvyliktoje Merkurijaus bazėje ir sustoja į vieną eilę su Saturnu, o tądien buvo būtent taip (juolab, Monni* intelektui sustiprinti dar ir akinius be dioptrijų tam kartui užsidėjo), jai kažkaip pavyko iš gautų duomenų pasidaryti išvadas. Facebooko nuhakinti neįmanoma – juk už jį atsakingi tūkstančiai žmonių, jei būtų įmanoma, tai nebūtų nei vienos nenuhakintos anketos, nors yra kažkokia programa kurią įsirašius kažkaip galima gauti slaptažodį. Dar galima įsirašyti keyloggerį, bet ten jau reikia išmanyti programavimą. Išvada: pati nepadarys, teks samdyti profesionalų hakerį ar bent hakerių studentą iš MIF’o. Bet, netikėtai kaip ta nuolaida tobulam megztukui anądien Akropolyje, forume parašė vaikinas (tai Monni* jau iškart suteikė pasitikėjimo) užtikrintai pasakęs galįs be problemų įsilaužti į bet kurią anketą. Jam tik reikia emeilo, kuriuo ji registruota, slaptažodžio. Hmm, bėda. Bet ir vėl pasisekė: pasireiškė blogerė tvirtinusi, kad yra nulaužusi ne vieną slaptažodį. O ir padaryti tai, pasirodo, visai nesunku: visas triukas yra kuo geriau pažinoti žmogų ir nepagailėti laiko bandant įeiti vedant įvairius jam svarbius žodžius bei datas kaip slaptažodį. Po dviejų nemiegotų naktų praleistų priešais kompiuterio ekraną Monni* visiškai netekusi vilties ėmė ir įvedusi bet ką pataikė. qwerty123. Tą patį rytą paskambino forume pasisiūliusiam hakeriui, sumokėjo 50lt ir po 10min (tikras profesionalas!) jau turėjo Facebooko prisijungimo duomenis. Juk jai tik vienam kartui.

Ta akimirka sustingo ore kaip naujasis floor brown spalvos nagų lakas. Monni* pagaliau pavyko iš vidaus pasiekti savo vaikino anketą. Plūstelėjo adrenalinas. Ji paspaudė žinučių ikoną ir tada… To užteko, kad ją ir tą žmogų, kuriam priklauso anketa, beveik pusantro mėnesio siejęs ryšys nutrūktų. Jis tikrai susirašinėjo su kita. SMS’as jam paruoštas ir išsiųstas. Ašaros plūsta upėmis ir viskas aplinkui nebeteko prasmės… Kompiuterio, į kurį tai suvokusi Monni* stipriai trenkė, ekranas parodė kažkokią mėlyną lentelę kurios dešinėje nebuvo kryžiuko ir jos neišjungė ESC klavišas. Antrą kartą skambinti tam pačiam vyrukui, kuris anądien sutvarkė internetą nenorėjo – juk matėsi, kad jis vedęs ir kad ja susižavėjo (jei tai būtų netiesa jis nebūtų stengęsis pas ją užsilikti kuo ilgiau aiškindamas kas tai per laidas ir kas čia atsitiko), o Monni* atitiko visus Cosmopolitane aprašytus fatališkos moters kriterijus ir nenorėjo sugriauti dar vienos šeimos. Be to, ji dar nepasiruošusi pradėti naujų santykių. Todėl vis tik pasikvietė tą kaimynę, ir visą laiką prasėdėjo su priderinta stilinga kepure – juk šaknis nedažytos.

Π Π Π (oficialus sveikinimas)

šiandien klausau – garbage, bowie

Gražią pavasario dieną gražaus skaičiaus diena, Π=3.141592………. (daugiau nemoku, bet sakoma kad Chuck’as žino paskutinį skaitmenį), nuo pat mokyklos žinome kad jis reiškia 180 laipsnių arba apskritimo ilgio ir diametro santykį ir t.t., nežinau kaip jūs, bet aš tai paūžiau kaip reikiant: pirma per pertrauką su Gedu nuvažiavom į degalinę ir man leido pripilt dyzelio, o paskui su grupiokais per matematiką valgėm nemokamus saldainius ir gėrėm nemokamą kavą (šį gėrį dalino ekofake) ir skaičiavom integralus. Beje kad yra nemokamos kavos sužinojau iškart po to kai iš aparato nusipirkau espresso, todėl dabar man dreba rankos ir daužosi širdis ir šios savaitės limitas išnaudotas. Bet juk per šventes galima wyuwyuwyuwwu!

Tai va, būkite linksmi ir laimingi, surūkykit 3.14 gramų žalio dalyko ar išgerkit 3.14 litro degtinės, na skonio reikalas kas ten ką veikia, susitiksime per 404 dieną!