J. Brunner “Šachmatų miesto kvadratai”

šiandien klausau – new romantic stuff

Kad jau vėl ėmiausi “Zenito” knygų skaitymo, pagalvojau, būtų visai nieko jas ir aprašinėti – tiek dėl to kad kažkam iš šalies tai gali būti įdomu, tiek dėl to, kad pati nepamirščiau kas apie ką buvo. Pasistengsiu be didelių spoilerių.

Taigi, šiandien baigiau skaityti 1965 metų J. Brunner knygą “Šachmatų miesto kvadratai”. Aukšto lygio kelių projektuotojas iš užsienio pakviečiamas į Pietų Amerikoje esantį miestą Vadosą patobulinti ir taip tobulą miesto kelių sistemą. Iš pažiūros daugiausiai užsieniečių “įgyvendintas” Vadosas (pavadintas pagal jį įkūrusio ir valdančio žmogaus pavardę) – tikras šedevras be jokių trūkumų, labai gražus ir puikiai valdomas. Bet jau pirmuosiuose puslapiuose duodamos užuominos, kad ne viskas ten taip gražu, kaip rodoma užsieniečiams, pavyzdžiui, lūšnynų rajonas puikaus kelio Vadoso priemiestyje pakraštyje. Kuo toliau, tuo aiškiau projektuotojas supranta, jog jam patikėta užduotis – suprojektuoti kelius tam tikrose vietose – yra tik pretekstas tikrajai priežasčiai. Užsibuvęs Vadose gan ilgai jis susipažįsta su dvipusiška visuomene (neturtingi kaimiečiai – turtingi verslininkai, politikai) bei jos “kontraversiškomis” kontrolės priemonėmis.

Mane kūrinys “įtraukė” nuo pat pradžios, matyt, dėl to projektuotojo bendrakeleivio lėktuve – Agvasulio (šalies, į kurios sostinę veikėjas keliauja dirbti) pilietybę turinčio, savimi patenkinto žydo besididžiuojančiu savo “europietišku akcentu”. Galbūt iš praeitos pastraipos pamanėte, kad turtingieji bus rodomi kaip blogieji, o kaimiečiai – gerieji, bet iš tikrųjų tiek viena, tiek kita pusės elgėsi ir mąstė įvairiai, taigi, aš asmeniškai negalėčiau tiksliai pasakyti kurią pusę knygoje “palaikau”. Dar buvo toks sutapimas in real life – knygoje viena veiksmo vietų buvo senas kaimiečių turgus, kurį buvo norima nugriauti, mat jis gadina modernaus miesto vaizdą. Su Ada buvome parodoje ŠMC kur rodė seną gėlių turgų Naujajame Delyje (Indija), kurio norima atsikratyti, nes jis nedera prie šiuolaikiško miesto.

Žodžiu, romanas prisotintas įvairių politiškų, jei galima taip pasakyt, manipuliacijų ir tiesiog neįmanoma nepastebėti be galo stiprios  masinės informacijos priemonių įtakos visuomenės gyvenimui ir mąstymui. O pabaiga nors ir neturėjo atrodyt labai netikėta, bet buvo visai netikėta. All in all, tikrai įdomu.

Tradicijos

šiandien klausau – schranzoooo

Turbūt daug kam teko matyti šitą paveiksliuką (spauskit ir bus didesnis). Labai džiaugiuosi apie jį atsiminusi, nes dabar man nereikės rašyti ilgo teksto apie tradicijas. Gal savaime jos ir nėra blogas dalykas, tiksliau, yra visokių, bet pripažinkit – tradicija yra prastas argumentas versti žmones daryti kažką ko jie nenori arba pačiam daryti ką nors tiesiogiai veikiančio kitus žmones taip, kaip jiems nepatinka. Tai kad seniena, dar nereiškia, kad vertinga.

Vartokit narkotikus arba ne nevartokit

šiandien klausau – placebo ir visokio new romantic gėrio

Labas rytas (nors turbūt dabar vakaras). Pirmųjų tikimybių teorijos ir matematinės statistikos pratybų užduotis baigiau anksčiau, todėl dabar iki mechanikos pratybų sėdėsiu skaičiavimo centre ir rašysiu. Nu čia ir šalta…….

Tai vat, per televiziją rodoma ir žurnaluose rašoma kad žmogus ko nors (bet ko) užvartojęs pradeda būti durnas. Pavyzdžiui, užvalgęs LSD mato iš niekur atsirandančias haliucinacijas, o žmogui vietoje proto įdedama kažkas kito. Pagal medijos duodamą standartą psichoaktyvios medžiagos paveikto žmogaus protas pasikeičia ir viskas ką protiško tuo metu jis daro, yra netiesa ir netikra, o “narkotikų sukurti vaizdiniai” ir tokio žmogaus kūryba irgi yra narkotikų sukurta.

False story, bro. Jokia chemija (viskas yra chemija) nieko nekuria, nes kūrybai reikia tam tikrų smegenų kurias – koks sutapimas – turi žmogus, net ir ko nors pavartojęs. Įsivaizduodami kad kažkokia psichoaktyvi medžiaga pati kažką sukuria jūsų galvose labai labai klystate, visų pirma jei taip būtų tai nuo tos pačios medžiagos kiekvienam poveikis būtų vienodas. Jei vis dar nemanote kad suklydote, man (manau taip pat ir visiems biofizikos, biologijos, biochemijos ir kitų dalykų mokslininkams) būtų labai įdomu sužinoti tokios protingos ir sudėtingos medžiagos veikimo mechanizmą. Nes tos, kurias galite nusipirkti gatvėje tiesiog kaip nors veikia tam tikras nervų sistemos dalis (nenoriu per daug lįsti į specifines detales, kad nesuklaidinčiau). Tam tikra grupė medžiagų daro, sakykim, tą patį bet kokioms smegenims, bet koks bus galutinis rezultatas priklauso nuo to, kas per smegenys. Analogiška situacija būtų tokia: buteliukas su cinamonu pila ant lėkštės cinamoną. Tačiau galutinis lėkštės turinio skonis priklauso ir nuo to, kas prieš cinamono poveikį buvo lėkštėje: jei nieko, bus tiesiog cinamonas, jei obuolių pyragas, bus skanu, jei kumpis bus fu. Arba – klijai suklijuoja gretimus daiktus. Jei tai vazos dužena – kool, jei kolonėlė ir tranzsitorius – be ryšio. Ir t.t. Taip pat ir su psichodelikais – viskas, ką sugalvojate yra ne dėl to, kad suvalgėt kažkokį stebuklingą grybuką ar popieriuką kuriame tai buvo įrašyta, o dėl to, kad viskas ko reikia jau prieš tai gulėjo jūsų galvoje ir su kažkokios medžiagos pagalba “susiformulavo” (tas pats galėjo susiformuluoti ir be jos, t.y.). Narkotikai proto neprideda – jis arba jau yra, arba ne ir narkotikas tai plug-in’as, o ne išorinis hdd.

Todėl vieniems ir patinka, o kitiems no emotions – pas vienus yra “medžiagos” iš kurio daroma tas patinka, pas kitus nėra. Ir jei kažkas paveiktas kažką sukuria, sakyti “ai tai čia narkotikai sukūrė, aš užsimetęs irgi galėčiau” yra neteisinga. O jei vis tiek netikit – pabandykit ir pamatysit kad nebus niekuo įspūdingiau nei bambalys. Tuo tarpu, gana nemažai meno ir mokslo atstovų gauna įvairią naudą ar malonumą iš efektų. Intellectual drugs for intellectual people.

Gero penktadienio, ačiū už dėmesį

P.S. rašiau galvodama apie psichodelikus ir galbūt haliucinogenus. Visokios amfos tai mums paskaitoje rodė kiek užkelia dopamino kiekį (iki 12 kartų nei natūraliai esantis), tai nieko keisto kad nespėji net apie nieką pagalvot kaip jau sėdi ir bukai kaifuoji dėl vienintelės biochemfizloginės priežasties, panašiai kaip nuo alkoholio tik iškart.

Durnos mintys apie meilę

šiandien klausau – placebo ir attack attack!

Tai va, būsiu šiandien geradare, parankiojau demotyvacijoj.lt ir kitur visokiu overused arba šiaip durnų citatų apie meilę. Galit nutrinti mano pastabas esančias skliausteliuose ir pasidėti ant facebooko statuso:

“Meilė – tai kai eini su savo debilu – susikabinus už rankų ir tau visiškai dėl to negėda” (vediesi savo vaiką kurį išauginai debilu, tai ir negėda)

“Meilė – tai gėlė kuri laistoma ne vandeniu, o ašaromis!” (kažkokia gėlė kuriai laistyti reikia druskingo vandens)

“Meilė – tai nesumeluoti žodžiai, kad daugiau nieko gyvenime nereikia” (kiek skaičiau erowid, tai tie kas heros pabando taip sako, dėl to ir užkimba)

“Meilė – tai žiūrėti kiaurai sieną per pamoką” (false – tai sėdėjimas klasėje su permatoma arba skylėta siena)

“Meilė – tai noras krauju ant sienos rašyti jos vardą” (kieno krauju?..)

“Meilė – tai  noras valandų valandas stebėti ją miegančią” (čia obsesija. prašau nemylėkit manęs)

“Meilė – tai gebėjimas pažinti jos žingsnius laiptinėje” (aš iš kambario visad atpažįstu kai kaimynė su metaline vaikštyne laiptais lipa)

“Meilė – tai kai vaikinui ir prie jo draugų būsi pati svarbiausia” (manija ir simbiozė; sėkmės vaikinui po skyrybų)

“Kada baigiasi meilė? Kai iš 200 žinučių lieka 50. Kai iš 2 valandų pokalbio lieka 10 minučių. Kai:* keičia į:) Kai labas sakoma 5 valandą dienos” (ramiau maniake, po 2 valandų pokalbio ir pinigai gali baigtis)

“Meilė – kai vaikinas mokykloj pribėgęs apkabina iš nugaros ir pasako “šios 45 minutės buvo kančia, pasiilgau tavęs”” (man tai gėda prieš klasiokus būtų jei kas nors taip darytų)

“Meilė kaip ašara, akyje prasidėjus į širdį krinta” (ašara: prasideda akyje ir tada keliauja į žmogaus vidų, prasimuša į kažkurią veną ir keliauja į širdį. makes perfect sense)

“Meilė kaip cukrus – pasidarys per karšta ištirps” (visa pigi romantika dingtų žodį “cukrus” pakeitus “1,3-butadienas”)

“Meilė – tai vakarienė prie žvakių, kai nėra nei žvakių, nei vakarienės” (bomžų vakarienė)

“Meilė – kai esi su panele ir apie seksą galvoji mažiausiai” (vakaras su baisiai nepatrauklia panele it is)

top 3:

3. “Meilė – kai pasakai, jog tau patinka jo marškiniai ir nuo tada jis dėvi juos kasdien” (bent išsiskalbtų kartais…)

2. “Meilė yra lėkščių mėtymas vienas į kitą, bet tik stengiantis nepataikyti į galvą, kad nesužeistum” (…)

*fanfaros*

1. “Meilė – tai teorema, kurią reikia įrodyti” (poreikis būti įrodytai – vienas retesnių teoremos dalykų)

 

Tikiuosi padėjau. O dabar iki, turiu daug  d a r b o

Būkim protingi

šiandien klausau – from first to last

Šiandien norėčiau pašnekėti apie tokį dalyką kuris yra, kaip pasakyt, šių laikų problema. Taigi, žmones galim skirstyti į: lietuvius, užsieniečius ir maišytus. Maišyti – tai tokie žmonės kur turi lietuviško kraujo, bet šiaip tai yra užsieniečiai. Dabar jūs galvojat, kad didžiausia problema yra, kaip pasakyt, užsieniečiai. Bet aš pasakysiu, kad nevisai teisingai, nes maišyti yra galbūt netgi didesnė problema, nes jie naikina mūsų tautą.

Aš pati vaiką turiu ir jūs įsivaizduokit kaip dabar aš pasijaučiau, kai grįžta, reiškia, vaikutis iš darželio, paklausiu aš jo kas ten tavo geriausias draugas ir jis pasako man visiškai neištariamą vardą. Vat lietuviukas vaikas, atrodo eina į lietuvišką darželį ir jau pirmą savaitę tokie stebuklai, kaip pasakyt, darosi. Aišku, vaikutis iš darželio buvo atsiimtas ir kol kas močiutė jį prižiūri namuose. Jums aš irgi sakau, geriau jau pasidomėkit kokie vaikai darželyje, kokio kraujo, nei tiesiog lengvabūdiškai leisti į bet kurį darželį. Nes, kaip pasakyt, vaikystėje žmogaus psichika ta vadinama susiformuoja, o vaikas kol mažas tai jam nesijaučia kad čia užsienietis ar maišytas, jis va su juo šneka, žaidžia ir paskui jam jau pasąmonė užsiprogramuoja, kad tie svetimi žmonės nieko blogo. Jei vaikelį išvedat į kiemą ir ten kai va būna rusų vaikai laksto ir vaikai gi žinot, jie, kaip pasakyt, vis lekia susipažint, pažaist. Tai jūs taip gal kieme jau neatitraukit, bet kai grįšit, o dar geriau, kol nieko neįvyko tokio tai pasisodinkit jį ant kelių ir paaiškinkit, kad yra ir kitokių žmonių ir kad su jais nereikia kalbėt.

Paskui prasideda mokykla, tai ten jums reikia dar atsargiau žiūrėti kur tą vaiką leisti. Nes daugumoje žemo lygio tų, kaip sako, vidurinių mokyklų tai ne tai kad apie Lietuvą moko, bet ir užsienietiškos kalbos ir apie užsienį. Tai čia aš sakau kad yra pirmas žingsnis į maišytus vaikus, nes ten gi prisižiūri, prisimoko ir išvažiuoja vėliau ir susideda su užsieniečiais. Galų gale, jeigu jau nėra jūsų mieste normalių mokyklų, samdykit privačius mokytojus, patys mokykit namie. Normalus vaikas, jis, kaip pasakyt, nėra protingesnis už savo tėvus ir nešneka nesuprantama kalba ar ten neturi draugų neištariamais vardais. Ir jau mokykliniam amžiuj galit ir pasakyt kaip vaikas atskirs kur užsienietis, o kur lietuvis.

Po mokyklos būna stoja į universitetus. Tai va ten jau, kaip aš sakau, laukinis gyvenimas prasideda. Iš visokių šalių suvažiuoja žmonės, o dar gi ir įsimyli kitus ir tada net nežiūri kilmės. Aš jau padariau vieną klaidą, bet dar jauna buvau tai nežinojau kad čia negerai, tai va vyresnis sūnus išvažiavo į užsienį mokytis ir parsivežė iš ten panelę. Nors ir sako, kad ji magistrą tuoj baigs, bet man tai labiau rūpi kad jos akys įstrižos, kas yra visiškai kitoniška nuo lietuviškų akių. O vaikutis reiškia jų bus irgi maišytas. Ir tiesiog vat su ja bendraujant, nors ji truputį ir moka tos kalbos, bet atsiranda tas nesuprantamumas toks. Kažką ji būna paklausia, bet kitokiais vis žodžiais nei lietuvė sakytų. Tiesiog yra kita kultūra ir tai yra problema. Reikia būti atviro, kaip pasakyt, mąstymo, nes ne tik esi tu ir tau patinka tas žmogus, o ir tavo giminės, kurie gali šitokių dalykų nesuprast ir paskui vaikai permaišyti gimsta ir jie jau iškart kitokią psichologiją turi. Negalima siaurai mąstyti, reiškia. Visų pirma vyras ir moteris turi būt susituokę ir tai turi būti lietuvis ir lietuvė, lietuvis ir lietuvė. Nes tai ir yra ta harmonija, kaip pasakyt.

Dar būna tie studentai sugalvoja stot į užsienį mokytis ar ten į visokias, kaip sako, mainų programas važiuot pamatyt kitą kultūrą. Aš sakau: nesąmonė. Nėra nieko ko nebūtų galima per internetą ir televiziją pažiūrėt, ko ten, reiškia, kažkur dabar važiuot ir pinigus mokėt užsieniui. Čia yra mūsų vieta ir ten yra jų vieta, sako būna čia viena planeta, bet tai nėra labai teisinga, nes mes visi esam skirtingų rūšių žmonės ir neturim maišytis, šuo su kate gi vaikų nesusilaukia, taip sakant.

Aš esu gryna lietuvė, išklausiau senelius, bobutes visas, ir nei vieno nebuvo užsieniečio. Užsienis didžiuojasi bokštais visokiais, paveikslais, o mes, lietuviai, turim didžiuotis tuo savo prigimtiniu grynumu kraujo tokiu.

———————–

Įkvėpimas iš šiandienos laidos “Labas rytas” kur panašiai kalbėjo kažkokia moteris su, kaip mama pavadino, “išversto šiukšlių kibiro formos šukuosena, aiškiai atėjo ir paprašė kad padarytų ką nors šiuolaikiško” (labai panašiai gavosi nupiešti)

Skrendam į kosmosą

šiandien klausau – fanarų ir placebo

Labas labas! Atostogos eina į pabaigą, šiandien antrą penktadienio vakarą iš eilės leisiu ne reivo tūse (šį kartą – fizikių party pas energetikų seniūnę). Rytoj ryte traukiniu į Plungę iki sekmadienio vakaro. Tai vat, o dabar yra toks beveik paradoksas, kad nors skaitau daug, bet kiek prisimenu, niekad nebuvau rašiusi apie knygas. Metas taisyti situaciją.

Vienos mano mėgstamiausių knygų – mokslinė fantastika. Pabrėžiu – mokslinė, o ne eina gnomas per mišką ir sutinka blogąjį elfą pavogusį deimantinį karaliaus kardą. O ypač seni kūriniai. Namie turiu apie 25 “Zenito” serijos knygas ir įvairių kitų.

Nesuprantu, kodėl dažnai fantastika laikoma paviršutiniška, “nerimta” literatūra. Ką tik atėjo mintis, kad taip manantys greičiau patys mąsto paviršutiniškai ir mokslinėje fantastikoje randa tiktai išgalvotus prietaisus ir išgalvotas keliones į kosmosą. Sakyčiau, ta būdinga aplinka (mokslininkai, laboratorijos, erdvėlaiviai, kitos planetos ir t.t.) yra tik apvalkalas arba terpė per kurią parodoma ta pagrindinė kūrinio idėja.

Neretai (ypač jei vaizduojama tolima ateitis) kūrinio esmė būna pavaizduoti tai, link ko gali nueiti žmogus kurdamas tobulą visuomenę. Kaip tik mano kairėje guli dviejų apsakymų “Zenito” knyga (M. Jemcevas, J. Parnovas “Pasaulio dvasia”, “Blyškiojo Neptūno lygtis”). Apsakyme “Pasaulio dvasia” pasakojama kaip du mokslininkai siekdami sukurti lengvai gaunamą universalų polimerą netyčia sukuria tokį dalyką “pasaulio dvasią” – joje įrašyta kiekvieno žmogaus psichika ir jos atsiradimo pasekmė buvo tai kad kiekvienas žmogus gali, kaip čia pasakyt, psichologiškai tapti šalia esančiu žmogumi. Jaustis kaip jis jaučiasi, galvoti ką jis galvoja ir t.t. Pasaulio dvasia tobulesnė už žmogų ir, galima sakyti, jį valdo. Kaip buvo pasakyta, aukštesnė rūšis nei žmogus. Būti daktaru ir teisininku yra lengviausi dalykai, nebelieka nesąžiningų verslininkų ir politikų, nes visi gali pažiūrėti ar tu sąžiningas, ar ne. Kenkti kitam negali, nes taip pakenki pats sau. Po įvairių siužeto vingių ir kitų dalykų parodoma Pasaulio dvasios nuspėta ateitis: žmonės yra fiziškai mažai išsivysčiusios būtybės susijungusios į vieną krūvą, kažkas panašaus kaip didesnio organizmo ląstelės, be jokio individualumo, Žemė visa idealiai lygi, visur apsėta žole, visur vienodai apšviesta. Žavu. Atsiranda keli “maištininkai” bandantys sugražinti įvairovę pasaulyje ir taip gaunasi, kad visuomenė kaip ir pasiekė tobulybę, kaip ir ne.

Kuo dar mėgstu mokslinę fantastiką tai labai miela pati ta dvasia, statistiškai ypač rusų rašytojų (gal dėl slaptų užstumimų ant kapitalizmo ehehehe). Nors ir vaizduojami prietaisai, darantys tokius dalykus, kokių nedaro dar dabartiniai, bet jie būna analoginiai. Apskritai, ateitis (kad ir A. Klarko “2001 metų kosminė Odisėja” kelionė į Jupiterį) vaizduojama tokia iki kokios jai dar trūksta. Bet visos tos kelionės į kosmosą ar darbai laboratorijose aprašomi taip kažkaip įkvepiančiai. Ir pasakysiu banaliai, bet mokslinė fantastika priverčia susimąstyti 😀

Būtų galima pasakoti ir toliau ir toliau, bet už dviejų valandų turiu būtų Pašilaičiuose, tad iki 😀