šiandien klausau – fanarų ir placebo
Labas labas! Atostogos eina į pabaigą, šiandien antrą penktadienio vakarą iš eilės leisiu ne reivo tūse (šį kartą – fizikių party pas energetikų seniūnę). Rytoj ryte traukiniu į Plungę iki sekmadienio vakaro. Tai vat, o dabar yra toks beveik paradoksas, kad nors skaitau daug, bet kiek prisimenu, niekad nebuvau rašiusi apie knygas. Metas taisyti situaciją.
Vienos mano mėgstamiausių knygų – mokslinė fantastika. Pabrėžiu – mokslinė, o ne eina gnomas per mišką ir sutinka blogąjį elfą pavogusį deimantinį karaliaus kardą. O ypač seni kūriniai. Namie turiu apie 25 “Zenito” serijos knygas ir įvairių kitų.
Nesuprantu, kodėl dažnai fantastika laikoma paviršutiniška, “nerimta” literatūra. Ką tik atėjo mintis, kad taip manantys greičiau patys mąsto paviršutiniškai ir mokslinėje fantastikoje randa tiktai išgalvotus prietaisus ir išgalvotas keliones į kosmosą. Sakyčiau, ta būdinga aplinka (mokslininkai, laboratorijos, erdvėlaiviai, kitos planetos ir t.t.) yra tik apvalkalas arba terpė per kurią parodoma ta pagrindinė kūrinio idėja.
Neretai (ypač jei vaizduojama tolima ateitis) kūrinio esmė būna pavaizduoti tai, link ko gali nueiti žmogus kurdamas tobulą visuomenę. Kaip tik mano kairėje guli dviejų apsakymų “Zenito” knyga (M. Jemcevas, J. Parnovas “Pasaulio dvasia”, “Blyškiojo Neptūno lygtis”). Apsakyme “Pasaulio dvasia” pasakojama kaip du mokslininkai siekdami sukurti lengvai gaunamą universalų polimerą netyčia sukuria tokį dalyką “pasaulio dvasią” – joje įrašyta kiekvieno žmogaus psichika ir jos atsiradimo pasekmė buvo tai kad kiekvienas žmogus gali, kaip čia pasakyt, psichologiškai tapti šalia esančiu žmogumi. Jaustis kaip jis jaučiasi, galvoti ką jis galvoja ir t.t. Pasaulio dvasia tobulesnė už žmogų ir, galima sakyti, jį valdo. Kaip buvo pasakyta, aukštesnė rūšis nei žmogus. Būti daktaru ir teisininku yra lengviausi dalykai, nebelieka nesąžiningų verslininkų ir politikų, nes visi gali pažiūrėti ar tu sąžiningas, ar ne. Kenkti kitam negali, nes taip pakenki pats sau. Po įvairių siužeto vingių ir kitų dalykų parodoma Pasaulio dvasios nuspėta ateitis: žmonės yra fiziškai mažai išsivysčiusios būtybės susijungusios į vieną krūvą, kažkas panašaus kaip didesnio organizmo ląstelės, be jokio individualumo, Žemė visa idealiai lygi, visur apsėta žole, visur vienodai apšviesta. Žavu. Atsiranda keli “maištininkai” bandantys sugražinti įvairovę pasaulyje ir taip gaunasi, kad visuomenė kaip ir pasiekė tobulybę, kaip ir ne.
Kuo dar mėgstu mokslinę fantastiką tai labai miela pati ta dvasia, statistiškai ypač rusų rašytojų (gal dėl slaptų užstumimų ant kapitalizmo ehehehe). Nors ir vaizduojami prietaisai, darantys tokius dalykus, kokių nedaro dar dabartiniai, bet jie būna analoginiai. Apskritai, ateitis (kad ir A. Klarko “2001 metų kosminė Odisėja” kelionė į Jupiterį) vaizduojama tokia iki kokios jai dar trūksta. Bet visos tos kelionės į kosmosą ar darbai laboratorijose aprašomi taip kažkaip įkvepiančiai. Ir pasakysiu banaliai, bet mokslinė fantastika priverčia susimąstyti 😀
Būtų galima pasakoti ir toliau ir toliau, bet už dviejų valandų turiu būtų Pašilaičiuose, tad iki 😀
username blogas 